Baigiau. Johan Theorin "PRIEBLANDA".
Knyga savotiška, šiaurietiška, truputį keista, lėtai įsibėgėjanti, skandinaviškai niūri, bet įtraukianti į senos istorijos mįslę. Knygos žanrą nusakyčiau kaip lengvą psichologinį detektyvą - romaną.
Visada maniau, kad norėčiau gyventi kur Ispanijoje ar Graikijoje, o skaitydama šią knygą pagavau save prijaučiant ir šiaurietiškam gyvenimo būdui, gamtai, santūrumui. Netgi kilo mintis (beje, jau ne pirmą kartą) pasimokyti švedų kalbos, cha cha :-))) Kažkas joje pasirodė artima man, kalbant plačiąja prasme apie Švedijos krašto gamtą ir kultūrą.
Didžiausią įspūdį ir bendrą nuotaiką, dažniausiai šaltą ir niūrią, knygoje paliko vaizdingi kraštovaizdžių aprašymai ir kuriama atmosfera. Tiek tada, kai dingo berniukas: tirštas ūkas, kalkynė, tyla, tiek ir šių laikų – ištuštėjęs kaimas, kuriame žiemą niekas negyvena, vėjai, šalčiai, jūra, akmenys… ir dar senatvės ir vienatvės tema... bbrrrr....
"Miglotą vasaros dieną aštuntojo dešimtmečio pradžioje šiaurės Elande be jokių pėdsakų dingsta mažas berniukas.....Daugiau nei po dvidešimties metų berniuko motinai Julijai netikėtai paskambina jos tėvas. Jis prašo atvažiuoti į Elandą ir padėti jam atsekti naują dingusio vaikaičio pėdsaką."
Jei galite išgyventi svetimą skausmą vaikų dingimo tema, mėgstate knaisiotis po senas istorijas ir nevisiškai nekenčiate rudens, knygą įveiksite greit net vasarą, kaip aš.
malonaus skaitymo prieš sapnų karalystės pasakas
