Inesė

Isabel Allende istorinis romanas "Inesė", sukurtas remiantis tikra ispanės Inesės Suares (1507 - 1580 m.) gyvenimo istorija pagal išlikusius metraščius bei to meto kronikas.
Inesė Suares – jauna kukli ispanė, Estremadūros siuvėja, 1537 m. atvykusi į Naująjį Pasaulį ieškoti sutuoktinio, kuris svajodamas apie garbę nusidangino anapus Atlanto. Ji taip pat nori patirti nuotykių, bet už tai yra smerkiama kitų moterų – tokia jau ta XVI amžiaus visuomenė. 
Inesė buvo labai šiuolaikiška moteris. Ji darė tai, ko tais laikais nedrįsdavo dauguma moterų. Net šiais laikais jos gyvenimas atrodo neeilinis, nes daugumos dabarties pasaulio moterų galimybės vis dar labai ribotos.
Amerikoje Inesė neranda savo vyro, bet sutinka aistringą meilę – Pedrą de Valdiviją, Fransisko Pisaro feldmaršalą. Su juo Inesė leidžiasi į rizikingą žygį, kurio tikslas – užkariauti Čilę ir įkurti Santjago miestą.

Šiame romane karšta meilė kaitaliojasi su tos epochos šiurkštumu, smurtu ir žiaurumais, kurių nevalia pamiršti. Knyga labiausiai man įsirėžė ne kaip biografinis romanas, bet kaip istorinė retrospektyva į konkistadorų žygius į Pietų Ameriką, jų aukso karštinę, žiaurumą grobiant naujas teritorijas ir nežmoniškumą pavergiant vietinius indėnus. Perskaičius šią knygą suvokiau, kad nematau nieko pasigėrėtino ar gerbtino kalbant apie ispanų nukariavimus ir Amerikos atradimus. Žinant, kokia viso šito kaina ir priemonės buvo taikomos - tai ispanai man dabar kaip tauta dėl indėnų "genocido" neprastesnė už vokiečių nacistus Pasaulinių karų metais...

Isabelės Allendės plunksna įrodo, jog tikrovė gali būti tokia pat patraukli ir dar labiau stulbinanti nei sumaniausios fantazijos. Paklausta apie tai, kokia emocija paskatino parašyti šitą knygą, autorė atsakė:

- Mane gyventi visada skatino noras būti nepriklausomai ir laisvai. Gimiau konservatyvioje, patriarchalinėje ir katalikiškoje visuomenėje. Man iš anksto buvo nulemta būti kieno nors žmona, motina ir gera katalike. Kaip ir Inesė Suares, aš norėjau kur kas daugiau. Troškau ištrūkti ir pažinti kitus pasaulius. Nebijojau konkuruoti su vyrais ir daryti to, ką paprastai daro tik jie. Norėjau nuotykių, siekiau gyventi pagal savo taisykles. Greičiausiai todėl mane taip sudomino Inesė Suares.
Vis dėlto man labiau patiko kitos 2 skaitytos I. Allende knygos: "Dvasių namai" ir "Visos mūsų dienos".

Vertinimas: 2 iš 3.
Psl. - 338.

bado žaidynės

Suzanne Collins "Bado žaidynės" - nepaprastai įtraukianti ir intriguojanti knyga, pilna veiksmo, šiurpinanti savo istorija ir išgalvotos Panemos valstybės įstatymų žiaurumu. Knygos puslapiai keitė vienas kitą dėl nenumaldomo noro išsiaiškinti, kas bus nugalėtojas, ar ji išdrįs ką nors nužudyti, ir ar ji tikrai myli Pitą?

"Ar įmanoma išgyventi laukinėje gamtoje, kai varžovai stengiasi tave nugalabyti?

Ant kadaise buvusių Šiaurės Amerikos valstijų griuvėsių įkurta Panemo valstybė, sudaryta iš dvylikos apygardų. Šalį griežtai ir negailestingai valdo Sostinė, ji verčia apygardas paklusti, kasmet reikalauja atsiųsti po vieną vaikiną ir merginą dalyvauti Bado žaidynėse, žiauriame realybės šou, kuriame kaunamasi iki mirties.

Šešiolikmetė Ketnė Everdin pasiryžta tapti paaukotąja vietoj savo dvylikametės sesutės Primos. Mergina yra užgrūdinta gyvenimo, nes po tėvo mirties jai teko išmaitinti šeimą. Ketnė - tikra kovotoja, sumani, apdairi, puiki šaulė. Šios savybės leidžia jai siekti pergalės Bado žaidynėse. Tačiau jai teks rinktis tarp noro išgyventi ir žmogiškumo, tarp pergalės ir meilės."

Knyga verčia susimąstyti ir apie vujarizmu trykštančius televizijos realybės šou. Kaip ydinga yra mėgautis kitų žmonių kančiomis. Manau, kad kiekvienas yra matęs nors vieną realybės šou “Baimės faktorius” epizodą. Bado žaidynės kiek primena šį realybės šou. Viskas daroma, kad auditorija mėgautųsi žaidynėmis, pavyzdžiui, kliudoma vieniems žaidėjams, kad žaidynių pabaigoje liktų du įsimylėjeliai, kurie turės nužudyti vienas kitą. Ir jie tą bus priversti daryti.

Knygos idėja S. Collins kilo vieną vakarą junginėjant kanalus, rodančius realybės šou ir žinių laidą, pasakojančią apie karą Irake. Ji suplakė dvi laidas į vieną ir taip gimė „Bado žaidynės“. Tai žiaurus realybės šou, kuriame kaunamasi iki mirties, nes tik nugalėtojas lieka gyvas. Tai knyga apie pasirinkimą - mirti ar gyventi? Ir tai tikrai ne vien paaugliams skirtas romanas.

Vertinimas: - puiki - 3 iš 3.
Psl.: 348

arabian horse

Ar įmanoma 3 paras non stop klausyti vieno tuc tuc ritmo? Tik jei tai GUS GUS Arabian horse

http://www.youtube.com/watch?v=Jak5ZUPSFF8

dansu dansu dansu

Haruki Murakami „Dansu dansu dansu“ – romanas apie nepaprastai paprastą trisdešimtmetį, ištikimuoju subaru nardantį Tokijo gatvėmis, klajojantį Japonijos pakrantėmis:
Nesu nelaimingas. Bet aš irgi toks kaip tu. Man atrodo, kad kažko trūksta. Man regis, aš gyvenu normalų gyvenimą. Aš šoku. Moku žingsnius ir šoku. Ir gerai. Bet visuomenine prasme aš nieko nesusikūriau. Man trisdešimt ketveri, aš nevedęs, neturiu pastovaus darbo, stumiuosi nuo dienos iki dienos. Negaliu gauti net paskolos būstui. Net neguliu su niekuo. Kas iš manęs bus po trisdešimties metų?
Romano veikėją, kuris nusprendžia ieškoti paslaptingai dingusios draugės, pamažu pasiglemžia keisti įvykiai, sekso ir metafizinio siaubo sūkuriai. Draugystė su trylikamete aiškiarege, užšifruoti pranašiškų galių turinčio Žmogaus Avies nurodymai. Vienas po kito į mirties menę Honolulu iškeliaujantys bičiuliai, bet vidinis balsas herojui liepia: kad ir kas nutiktų, nepaliauk šokti – dansu dansu dansu.

Murakamiška knyga absoliučiai, apie kitokius, apie iškritusius iš visuomenės sukurtų normų žmones, keistuolius, vienišius. Ar tik panašūs žmonės į knygos herojus gali skaityti tokį romano stilių, kuris lyg ir apie nieką, neatsakantis į daugelį klausimų, neapibrėžtas? :-) Įtariu, kad bent jau neprijaučiančius tokiems, knyga gali erzinti.

Vertinimas: patinka patinka

Citatos:

Esu žmogaus dydžio aprengiama lėlė. Sudaigstyta iš paskolų ir užstatų. Bet kam rūpi šis sielvartas?

Pasaulyje esama šimtų būdų ir priemonių tuščiai leisti laiką.

Anksčiau manydavau, kad metai slenka vieni po kitų, kad kasmet šiek tiek pasensti, - kalbėjo Gotanda, įsispitrijęs man į akis. - Bet yra visai ne taip. Pasensti per naktį.

Į viršūnę žmonės įkopia įvairiai. Tačiau, kad ir kas būtum, pasiekęs viršūnę, tik riedėsi nuo kalno žemyn. Šito sustabdyti dar niekam nepavyko. Blogiausia, kad niekad nežinai, ar tą viršūnę jau pasiekei. Manai vis dar kopiąs į viršų, o pasirodo, kad jau perkirtai lemtingą ribą. Niekas tavęs neįspės. Yra žmonių, kurie dvylikos metų užlekia į viršūnę, o paskui visą gyvenimą kenčia nuobodulį. Kiti neišsisemia iki mirties; yra tokių, kurie miršta viršūnėje. Poetai ir kompozitoriai gyvena tarsi apsėsti, taip save nualina, jog numiršta tesaulaukę trisdešimties. Dar yra tokių kaip Pikasas, kuris ir aštuoniasdešimt perkopęs nepaliovė stebinti savo darbais.
Na, o aš pats?

Pagaliau juk gyvename pažangioje kapitalistinėje visuomenėje. Vartojimas yra jos žaidimas, didžiausia dorybė. Politikai vadina tai "vartojimo ištobulinimu". Aš vadinu šį žaidimą beprasmišku eikvojimu. Nuomonės skirtingos. Bet jos nekeičia mūsų gyvenimo būdo. Jei man nepatinka, galiu kraustytis į Bangladešą arba Sudaną.
Bet aš anaiptol netrokštu gyventi nei Bangladeše, nei Sudane.
Todėl dirbu toliau.