Haruki Murakami „Dansu dansu dansu“ – romanas apie nepaprastai paprastą trisdešimtmetį, ištikimuoju subaru nardantį Tokijo gatvėmis, klajojantį Japonijos pakrantėmis:
Nesu nelaimingas. Bet aš irgi toks kaip tu. Man atrodo, kad kažko trūksta. Man regis, aš gyvenu normalų gyvenimą. Aš šoku. Moku žingsnius ir šoku. Ir gerai. Bet visuomenine prasme aš nieko nesusikūriau. Man trisdešimt ketveri, aš nevedęs, neturiu pastovaus darbo, stumiuosi nuo dienos iki dienos. Negaliu gauti net paskolos būstui. Net neguliu su niekuo. Kas iš manęs bus po trisdešimties metų?
Romano veikėją, kuris nusprendžia ieškoti paslaptingai dingusios draugės, pamažu pasiglemžia keisti įvykiai, sekso ir metafizinio siaubo sūkuriai. Draugystė su trylikamete aiškiarege, užšifruoti pranašiškų galių turinčio Žmogaus Avies nurodymai. Vienas po kito į mirties menę Honolulu iškeliaujantys bičiuliai, bet vidinis balsas herojui liepia: kad ir kas nutiktų, nepaliauk šokti – dansu dansu dansu.
Murakamiška knyga absoliučiai, apie kitokius, apie iškritusius iš visuomenės sukurtų normų žmones, keistuolius, vienišius. Ar tik panašūs žmonės į knygos herojus gali skaityti tokį romano stilių, kuris lyg ir apie nieką, neatsakantis į daugelį klausimų, neapibrėžtas? :-) Įtariu, kad bent jau neprijaučiančius tokiems, knyga gali erzinti.
Vertinimas: patinka patinka
Citatos:
Esu žmogaus dydžio aprengiama lėlė. Sudaigstyta iš paskolų ir užstatų. Bet kam rūpi šis sielvartas?
Pasaulyje esama šimtų būdų ir priemonių tuščiai leisti laiką.
Anksčiau manydavau, kad metai slenka vieni po kitų, kad kasmet šiek tiek pasensti, - kalbėjo Gotanda, įsispitrijęs man į akis. - Bet yra visai ne taip. Pasensti per naktį.
Į viršūnę žmonės įkopia įvairiai. Tačiau, kad ir kas būtum, pasiekęs viršūnę, tik riedėsi nuo kalno žemyn. Šito sustabdyti dar niekam nepavyko. Blogiausia, kad niekad nežinai, ar tą viršūnę jau pasiekei. Manai vis dar kopiąs į viršų, o pasirodo, kad jau perkirtai lemtingą ribą. Niekas tavęs neįspės. Yra žmonių, kurie dvylikos metų užlekia į viršūnę, o paskui visą gyvenimą kenčia nuobodulį. Kiti neišsisemia iki mirties; yra tokių, kurie miršta viršūnėje. Poetai ir kompozitoriai gyvena tarsi apsėsti, taip save nualina, jog numiršta tesaulaukę trisdešimties. Dar yra tokių kaip Pikasas, kuris ir aštuoniasdešimt perkopęs nepaliovė stebinti savo darbais.
Na, o aš pats?
Pagaliau juk gyvename pažangioje kapitalistinėje visuomenėje. Vartojimas yra jos žaidimas, didžiausia dorybė. Politikai vadina tai "vartojimo ištobulinimu". Aš vadinu šį žaidimą beprasmišku eikvojimu. Nuomonės skirtingos. Bet jos nekeičia mūsų gyvenimo būdo. Jei man nepatinka, galiu kraustytis į Bangladešą arba Sudaną.
Bet aš anaiptol netrokštu gyventi nei Bangladeše, nei Sudane.
Todėl dirbu toliau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą