Christmas inspiration

ŠANTARAMAS - apie kitokią Indiją

Gregory David Roberts (Gregoris Deividas Robertsas; g. 1952 m. Melburne, Australijoje) – unikalios biografijos rašytojas. Dar studijuodamas filosofiją ir politologiją, jis po skyrybų prarado teises į savo trimetę dukrą. Jaunasis tėvas paguodą rado heroine, o skolas padengė, plėšdamas bankus. Nuteistas dešimčiai metų, netrukus jis pabėgo iš geriausiai saugomo Australijos kalėjimo ir nelegaliai atsidūrė Bombėjuje. Čia ir prasidėjo jo „tikrasis“ gyvenimas: prekyba ginklais, žmonėmis ir narkotikais, pagalba vargšams, meilė Indijai ir vienai moteriai.

„Šantaramas“ – tai dešimt Robertso gyvenimo metų Bombėjaus lūšnynuose, mafijos prieglobstyje, užburianti istorija, parašyta Frankfurto kalėjime, kur galiausiai atsidūrė autorius. Šiandien jis gyvena Bombėjuje ir Ženevoje, rašo romano tęsinį, o jo kūrinys „Šantaramas“ pelnytai tapo literatūriniu triumfu, nepakartojamu, su meile ir įkvėpimu nupieštu Indijos portretu.

„Buvau ginklų prekiautojas, kontrabandininkas, klastotojas. Trijuose žemynuose buvau pančiojamas grandinėmis, mušamas, badomas, marinamas badu. Kariavau. Pakliuvau į pačią ugnį. Ir likau gyvas, o kiti žmonės žuvo. Dauguma jų buvo geresni už mane, tiesiog jų gyvenimą sugniuždė klaidos, suniokojo viena pikta kažkieno neapykantos, meilės ar abejingumo akimirka. O aš juos laidojau, daug užkasiau tokių vyrų, o jų istorijas ir jų gyvenimus sielvartas sulydė su manuoju.

Bet mano istorija prasideda ne nuo jų ir ne nuo mafijos: reikia grįžti į pirmą dieną Bombėjuje. Teko susitepti rankas, nes taip buvo lemta. Man krito sėkminga korta, kai sutikau Karlą Saranen. O nuo tos akimirkos, kai pažvelgiau jai į žalias akis, krito kita korta. Taigi ši istorija prasideda kaip visos – nuo moters, miesto ir trupučio sėkmės.“
Martynas Starkus apie knygą: http://www.youtube.com/watch?v=1mrhBO4ORA8

Atvirai sakant, nemaniau, kad įveiksiu šią knygą. Po šių 750 įtraukiančių, nenuspėjamų, gluminančių puslapių, bet kokia 300 psl. knyga dabar atrodo vieni juokai - savaitgalio darbas:-)
Tai pati spalvingiausia mano skaityta knyga (ir turiu omenyje ne paveikslėlius ar iliustracijas), privaloma perskaityti visiems ketinantiems keliauti į šią šalį. Galbūt ir pati ryžausi ją skaityti įkvėpta prisiminimų apie kelionę į Indiją. Tačiau tik skaitydama knygą supratau, kiek aš mažai pamačiau, suvokiau ir apčiuopiau tikros Indijos, ir kiek gi galima jos pažinti per 11 dienų...:-) Stipriausiais raktas į žmonių bei šalies kultūros duris - kalbos mokėjimas, besikeikiantis ant tavęs Mumbajaus taksistas tampa geriausiu draugu išgirdęs gora (baltajį) kalbant hindi ar marathi tarme.

Neįsivaizduojama, kad čia tik vieno žmogaus biografija - tokių dalykų nėra patyrę net 10 mano įdomiausių pažįstamų kartu sudėjus per visą gyvenimą. Unikali istorija: pabėgimas iš Australijos kalėjimo, gyvenimas Bombėjaus šiukšlyne, Indijos kaime, mafijos prieglobstyje, vėl Indijos kalėjimas (šį skyrelį skaičiau pilna įtampos negalėdama iškęsti, kada visa tai baigsis) heroino liūnas, karas Afganistane, meilė ir draugystė, pasiaukojimas ir ištvermė... Toks nuotykių gyvenimas tarp atradimų ir prarajos stebina ir skirtas ne kiekvienam ištverti - autorius - ieškomiausiais Australijos nusikaltėlis ir Indijos mafijos veikėjas - tiesiog sėkmės kūdikis.
Ir vis dėlto, romane daug išminties, gilaus ir skausmingo savęs, tarpusavio santykių suvokimo, gyvenimo tiesų ir realijų vertinimo: "Kas tiksliau apibūdina žmogaus padermę, - kartą paklausė manęs Karla, - žiaurumas ar gebėjimas jo gėdytis?" Išgirdęs pirmą kartą pamaniau, kad klausimas įžvalgus ir protingas, bet dabar esu vienišesnis ir išmintingesnis, todėl žinau, kad žmonių padermę apibūdina ne žiaurumas ar gėda. Tokius, kokie esame, mus padaro atlaidumas. Be atlaidumo mūsų rūšis būtų susinaikinusi nuolat keršydama. Be atlaidumo nebūtų istorijos... Mes gyvename toliau, nes galime mylėti, o mylime, nes galime atleisti."
Apie šią knygą galėčiau dar ilgai kalbėti ir rašyti. Bet gal įdomiau pažiūrėti šį video su paties autoriaus prisiminimais ir vietomis, kuriose jis gyveno: http://www.youtube.com/watch?v=bu5p5A-CB64

Norite sužinoti, kas yra Indija? Skaitykite – to neįmanoma pamatyti.

foto is asmeninio archyvo:

Dykumų gėlė

Waris Dirie "Dykumų gėlė" - tikrais faktais paremta knyga. Varis Diri pasakoja sukrečiančią gyvenimo istoriją. Vos dvylikos metų ji pabėgo iš suplanuotų savo vestuvių ir gimtųjų namų Somalyje. Po ilgų klajonių vargšei merginai nusišypso likimas ir ji tapo pasaulinio garso manekene. Tai buvo ir nuostabus sapnas, ir didžiulis košmaras. Pasiekusi savo karjeros viršūnę, per vieną interviu garsus supermodelis išdrįso prabilti apie mergaičių lytinių organų žalojimą, vykstantį daugelyje Afrikos genčių. Ji patyrė šį žiaurų ritualą sulaukusi vos penkerių.

1997 m. JTO knygos autorę paskyrė ypatingąja ambasadore Afrikos moterų teisėms ginti. Šiuo metu moteris  su sūnumi gyvena Niujorke, o pagal šį jos kūrinį yra sukurtas filmas.

Knyga parašyta paprasta kalba, suprantamai, skaitosi labai lengvai, kažkokių literatūrinių perliukų ir išvedžiojimų joje nėra. Svarbiausiais dalykas - pati istorija ir tikri jos faktai. Pagrindinis tikslas - informuoti ir supažindinti Vakarų visuomenę, su dalykais, kurie vyksta trečiosiose šalyse, šiuo atveju Afrikos klajoklių gentyse. Tiesa šokiruoja - moterų, t.y. mažų mergaičių lytinių organų apipjaustymai dykumoje, ant plikų akmenų, plikais ašmenimis - peiliu, žirklėmis ar stiklo šuke - be jokių nuskausminamųjų, higienos ir gydymo priežiūros po barbariškos egzekucijos. Ir viskas iš buko įsitikinimo, atgyvenusių tradicijų ir vyriškos valdžios despotizmo bei bereikšmio noro jiems įsiteikti. Mergaitės apipjaustomos ir susiuvamos tam, kad būtų "švarios", kad neturėtų lytinių santykių iki vestuvių (t.y. iki jų pardavimo už keletą kupranugarių senam negrui, kuris jau turi kitas kelias tokias pat nelaimingas žmonas) ir imantis vyras ją į žmonas būtų ramus. Baisiausia, kad pačios dykumų moterys, tų mergaičių mamos, nesipriešina, o pritaria šiam kraupiam ritualui, vardan tradicijų, neatsižvelgiant į tai, kad jų metu dalis mergaičių miršta, neištveria, nesugyja arba lieka luošos visą gyvenimą - frigidiškos, bei kenčiančios didžiausius skausmus sysiodamos, mėnesinių metu, jau nekalbant apie seksą ar gimdymą...

Net patys bjauriausi ir žiauriausi mano čia surašyti žodžiai nėra baisesni už patį faktą, kuris ir mūsų dienomis vyksta Afrikoje... Liūdna...

Papasakojau beveik viską, t.y. svarbiausią ir tamsiąją knygos pusę, o apie Waris Dirie "gyvenimo sėkmę" paskaitysite patys.
Vertinimas: 2 iš 3.

Norvegų giria

HARUKI MURAKAMI  "Norvegų giria" - metų atradimas... tikrai, viena geriausių šiemet perskaitytų knygų. Šis romanas Japonijoje sulaukė tokios sėkmės, kad autorius, vengdamas dėmesio ir populiarumo, turėjo išvykti gyventi į užsienį. Pagal knygą sukurtas kino filmas, o pats Murakamis vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Jo kūryba priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų. Sako, kad "Norvegų giria" - labai nemurakamiška, nes parašyta paprastai ir nuosekliai apie paprastą gyvenimą. Tai pirmoji mano Murakario knyga, negaliu lyginti su kitais autoriaus darbais. Bet noriu dar! Eilės jau laukia "Dansu dansu dansu" :-)
Knygą, kaip ir kitas pastaruoju metu skaitomas, rinkausi tikslingai, pagal bendraminčių blogerių skaitovų rekomendacijas. Ieškojau dar neatrasto, nebandyto meistro šedevrų. Man patiko Kobo Abės romanas, todėl vėl drįsau imtis "japoniškos" knygos. Pasisekė - laikas "tarp eilučių" praėjo atsijungus ir giliai pasinėrus savo lovos pataluose ir veikėjų išgyvenimų labirintuose.

"Norvegų giria" tiek pat norvegiška, kiek lietuviška - pavadinimas paimtas iš vienos "The Beatles" dainos, ne kartą sugrotos knygos puslapiuose. Romane persipina meilės ir savižudybės istorijų gijos. Pastaroji tema nustelbia ir šokiruoja, mirtis sklando čia pat kiekvieno veikėjo patyrime, o savižudybė nelaikoma nuodėme, priešingai - tai galimybė išvengti gėdos ir nelaimės, būdas, pademonstruoti visuomeninį solidarumą ir apginti garbę... Tą suvokiu kaip kitokį japonų mentalitetą bei mūsų kultūrinius skirtumus. Bet vis dėlto, tai liūdina ir stebina. 

O gražioji knygos pusė - Toru, pagrindinio veikėjo, studentiško gyvenimo tėkmė Tokijuje, persmelkta vienatve ir lėtomis beprasmiškomis dienomis. Nostalgijos jausmas studijų dienoms ir pirmiesiems audringiems  meilės išgyvenimams - toks kilo asmeninis įspūdis apie romaną ir nepaleido per visą jo skaitymą. Ach, kaip dievinu nostalgiją ir atsiminimus:-)

Bendra knygos nuotaika rami lyg upė ir gili it giria.

Vertinimas: 3 iš 3. REKOMENDUOJU

...apie rašymą...ašaras...ir savęs pažinimą...

Būna tokių sunkių situacijų, kurių neieškai, bet jos ateina, kai išeini už savo kasdienybės ribų... kai negailestinga tiesa žiūri į tave, o tau atsiveria akys...
Man sako, kad esu nelaiminga nuo gimimo ir mirsiu tokia... Bet galbūt man tai patinka !!! Patinka kartais būti nelaiminga ir "išjausti" akivaizdžią gyvenimo tikrovę. Kodėl jausti nepasitenkinimą yra visuotinai nuspręsta pasmerkta blogybė? Kodėl visi turim apsimetinėti sėkmingais ir tobulais bei vaikščioti išsiviepę kaip amerikonai? Kodėl ašaros simbolizuoja silpnumą ir reiškia nevykusį Tavo gyvenimą?  Galbūt man patinka truputį kentėti ir jausti, kad gyvenu bei nesu abejinga savo pasaulio aplinkai... Galbūt esu truputį atsakingesnė ir viską priimu perdėtai jautriai... Ar tai uždrausta ir nepriimtina?
Visų pirma aš esu Moteris ir esu Gyva, man patinka dramos, patinka tragedijos, patinka jausmų proveržiai, patinka sukrėtimai ir liūdnos istorijos, patinka verkti ir juoktis, mylėti ir nekęsti. Man patinka Gyventi nesuvaidintą gyvenimą - būti nelaimingai kai tą jaučiu!
Ir taip gimsta rašymas..., kai nori dingti, likti viena ir rėkti iš apmaudo, bet negali, kai nori išleisti pyktį lauk, kai nesugebi valdytis ir stabdyti ašarų, bet reikia, nes esi viešoje vietoje, minioje, pilnoje "laimingų", "abejingų tau", "svetimų", "nepažįstamų", "smalsių" veidų. Tada padeda rašymas... žodžiai, paversti jausmais popieriuje.

"Žaizdos, kurias patirs Tavo vidinis “aš”, gali būti labai skausmingos ir ilgai gyti bet kada, kai tik kas nors Tave pajuoks ar kritikuos. Pradėjęs kopti laiptais, Tu nuolat sutiksi tuos, kurie stengsis Tave nutempti žemyn iki savo lygio. Toks visada buvo pasaulis, ir jei leisiesi, kad Tau taip nutiktų, smūgiai, kuriuos gausi, pagaliau privers Tave liautis kopus, vengiant patirti ateityje skausmą. Tik šypsokis ir pasišalink."
Antrąją patarimą esu puikiai išmokusi, o dėl pirmojo dar reikia dirbti, sunkiai dirbti su savimi... kai nesugebu šypsotis, padeda atsitvėrimo siena ir rašymas, su kuriuo ateina nusiraminimas...

Moters ašaros - tik jausmų, apmaudo išraiška, leidžianti ištekėti skausmui iš sielos, moters ašaros niekada neatspindi tiesioginės situacijos vertinimo, o yra vidinių užmigusių išgyvenimų bei skriaudų sumaišties sankaupa. Be to, su kiekvienu sūriu ašaros lašu, man, kaip moteriai, ateina dar didesnė dvasios stiprybė, kuri nenuslopina noro kopti aukštyn. Ir viduje aš tikrai šypsausi gyvenimui:-)
Bet... egzistuoja kita medalio pusė, gąsdinanti ir žudanti giliausią nuoširdumą - ironija. Proporcingai išlietam ašarų upeliui auganti ironija ir stiprėjantis savisaugos instinktas.
Ir vis dėlto, kaip kartą girdėjau sakant vieną garbaus amžiaus Lietuvos aktorę: "niekas negali spręsti visažinio balsu apie kitą, nes ilgiausiais ir sunkiausiais kiekvieno kelias visų pirma yra ne kito teisimas, o savęs pažinimo kelias, beribis ir nepamatuojamas. Ir tik pažinus save galime eiti per Pasaulį ir tikėtis jo palankumo bei laimės". Man pasirodė labai prasminga tiesa.
Labiausiai bijau numirti nenusiraminusi, nesupratusi, nepažinusi ir nepamilusi savęs tokios, kokia esu...

Šiandien esu labai dėkinga Kažkam už galimybę turėti laiko apmąstymams bei laiko pabūti su savimi...

kolekcija

cups collection

labai žavi, jauki, o kartais net gluminanti ir nepadori...:-)

...skanios visiems rytinės kavos ar arbatos - kaip sako tv ir radijo žinių vedėjai:-)