2013 m. spalio 20 d., sekmadienis

mano svajonė - begalinė kelionė (A. Mamontovas)


...kai ieškau savęs, įkvėpimo ar atsakymų, skaitau Coelho, kol pamirštu elementarias gyvenimo tiesas ir vėl imu naują jo knygą į rankas...

" Savo šalyje pranašu nebūsi. Visada esame linkę įvertinti tai, kas ateina iš kitur ir nepripažinti aplink save esamo grožio."

"Kažkada skaičiau, kad miške, kuriame yra šimtai tūkstančių medžių, nėra dviejų vienodų lapų. Lygiai taip pat nebūna dviejų vienodų kelionių tuo pačiu Keliu."

"Jei kažko ieškome, šis kažkas irgi mūsų ieško"

"Niekada neleisk sau susitaikyti su kitų nuomone! Tik vidutinybė gali būti saugi. Nebijok rizikuoti ir daryti tai, ko trokšti. Ieškok žmonių, kurie nebijo suklysti - būtent todėl jų veikla ne visada būna pripažinta. Tačiau tokie žmonės keičia pasaulį - daugybę sykių suklydę jie galiausiai pataikys ir tada jų veikla pakeis bendruomenę iš esmės."

"Žinai, kas gali daryti bet ką? Vaikas. Jis pasitiki, nebijo, tiki savo paties galia ir jam pavyksta pasiekti tai, ko trokšta. Bet vaikas auga. Ima suprasti, kad nėra toks galingas, kad jo gyvybė priklauso nuo kitų. Todėl jis myli, tikisi esąs mylimas, ir, kuo toliau, tuo labiau trokšta, kad jį mylėtų. Jis pasirengęs paaukoti viską, netgi savo galią, kad tik už jo meilę būtų atsilyginta tuo pačiu. O viskas baigiasi tuo, kad šiandieną, būdami suaugę, mes darome bet ką, kad mus vertintų ir mylėtų"

"Šią akimirką tetrokštu būti apkabinamas. Apkabinimas yra toks pat senas kaip žmonija ir jis reiškia daug daugiau nei dviejų kūnų susitikimas. Apkabinimas reiškia: "tu nekeli man grėsmės", "nebijau būti šalia", "galiu atsipalaiduoti", "galiu jaustis esantis namuose", "esu apsaugotas", "kažkas mane supranta". Tradicija teigia, kad kiekvienąsyk mums ką nors apkabinus, mūsų gyvenimas pailgėja viena diena"

"- Bijau savo baimės. Pati savęs prašau atleidimo, ne todėl, kad čia esu, o todėl, kad visada buvau egoistė savame skausme. Užuot atleidusi, ieškojau keršto. Ir ne todėl, kad būčiau buvusi stipresnė, o todėl, kad visada jaučiausi esantis silpnesnė. Sužeisdama kitus, dar labiau sužeidžiau pačią save. Žemindavau, kad pasijusčiau žeminama, užpuldavau, kad pasijusčiau suniekinta savo pačios jausmų"

"Mano kelionės tikslas nebuvo rasti atsakymą, kurį labai troškau išgirsti - keliavau, nes norėjau vėl būti savo pasaulio karaliumi. Mano pasaulis yra čia, aš vėl palaikau ryšį su pačiu savimi ir su visa mane supančia magiškąja Visata. Aišku, galėjau prieiti prie tų pačių išvadų nekėlęs kojos iš Brazilijos. Tačiau, kaip suvokė vienoje mano knygoje aprašytas Santjago piemuo, kartais būtina nueiti toli, kad suprastum tai, kas yra visai arti. Grįždamas į Žemę lietus atneša tai, ką radęs ore. Magija ir nepaprasti dalykai visą laiką lydi mane ir visas Visatos būtybes, tik kartais mes pamirštame, turime sau tai priminti, netgi jei reiktų nuo vieno krašto iki kito perkirsti didžiausią pasaulio žemyną. Grįžtame nešini turtais, kuriuos galime vėl paslėpti. Tada teks dar sykį išvykti jų ieškoti. Tuo ir įdomus gyvenimas, nes tikime lobiais ir stebuklais"

2013 m. balandžio 16 d., antradienis

penkiasdešimt pilkų atspalvių


E L James "Penkiasdešimt pilkų atspalvių". Knygą seniai perskaičiau, tik vis neprisiruošiu išlieti įspūdžių raštu... jau tiek apie ją rašyta ir kalbėta, ką dar galima pasakyti...? Man romanas iš dalies pasirodė banalus ir ištemptas, ką dar galima rašyti kitose 2-uose knygos dalyse? Na, o jei jau nuspręsite ją skaityti, pasinaudosiu jau aprašytomis 49 priežastimis, kodėl verta tai daryti:-)  : http://madublogas.lt/50-priezasciu-skaityti-arba-ne-e-l-james-%E2%80%9Epenkiasdesimt-pilku-atspalviu%E2%80%9C/

1. Sukurta 2011-aisiais bėgant nuo vidurio amžiaus krizės, „Fifty Shades of Grey“ tapo populiariausia ir labiausiai graibstoma 2012 metų knyga (į mūsų knygynus lietuvių kalba romanas atkeliavo tik šių metų sausį). Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse šis romanas tapo labiausiai aptarinėjama ir perkama knyga ir sumušė visus knygų suaugusiesiems pardavimo rekordus (per 11 dienų ištirpo pirmasis milijonas egzempliorių).
2. „Fifty Shades of Grey“ – greičiausiai parduodama metų knyga. Per metus trilogiją įsigijo daugiau nei 80 mln. žmonių.
3. Pirmosiomis pardavimo dienomis „Fifty Shades of Grey“ jo autorei 49-erių namų šeimininkei uždirbo per 20 mln. JAV dolerių ir 37 šalyse išplatinta daugiau kaip 30 mln. kopijų.
4. Knygynų darbuotojos tikina, kad ir Lietuvoje ši knyga labai gerai perkama (kai pastarąjį kartą lankiausi knygyne, konsultantė siūlė ją įsigyti). Knygynų tinklai visaip stengiasi sugundyti šia knyga: pvz., „Pegaso“ knygynas „Panoramoje“ įkurdino specialų stendą, kviečiantį „apsilankyti mano žaidimų kambaryje“, o knygų stirtas sukaustė metalinėmis grandinėmis.
5. Vieni sako, kad knyga superinė (viena tokių entuziastingų skaitytojų – aktorė Ineta Stasiulytė, mananti, jog laiku perskaitytas, romanas galėtų išgelbėti net irstančią šeimą), kiti – kad nieko ypatinga (ypač prastas originalas). Aš asmeniškai priskirčiau save prie antrųjų.
6. Romanas išverstas į 50 pasaulio kalbų.
7. „Moterų pornografija“ (ne toks švelnus anglakalbių literatūros kritikų apibūdinimas – „namų šeimininkių porno“) vadinama knyga tapo mažiausiai geidžiama kalėdine dovana (gėda prisipažinti, jog nori tokios knygos). Paradoksas, bet paprastutis romanas apie studentės ir milijonieriaus aistrą perkamas geriau nei Hario Poterio knygos ar „Saulėlydžio“ saga apie vampyrus!
8. Knygos pavadinimas – gudrus ėjimas, nes iki pat romano pabaigos tikėsitės rasti atsakymą į klausimą, kodėl būtent pilkų atspalvių, kodėl būtent penkiasdešimt ir pan. Pats ponas Grėjus save pavadino „penkiasdešimt pagedėlio atspalvių“.
9. Nors dabar madingiausia juoda ir balta, gali būti, jog pamėgsit pilką spalvą (daugelis leidinių moterims dabar spekuliuoja „penkiasdešimties pilkų atspalvių“ tema). Pilkos romane iš tiesų daug. Siekdama perprasti pavadinimo „kodą“, bandžiau skaičiuoti, kiek gi tų pilkų atspalvių yra (iš pradžių maniau, kad šis skaičius reiškia pozas, kurias teks išbandyti Anastazijai ir Kristianui, tačiau pirmąją sekso sceną aptikusi 120 puslapyje, šios minties atsisakiau :) ). Labai dažnai minimos pilkos Kristiano akys (sidabrinės, šaltos kaip padūmavusio stiklo duženos, šaltos kaip ledas, pilkos kaip išlydytas švinas ir pan.) –41 kartą, pilka spalva apskritai (dažniausiai – pilki drabužiai) – 23 kartus. Beje, madingi tapo pilki vokų šešėliai.
10. Dar vienas galvosūkis, kurį, autorės padedamas, tikiesi įminti:
– Kodėl nemėgsti būti liečiamas? – pašnibždomis klausiu, žvelgdama į mielas, pilkas jo akis.
– Nes esu penkiasdešimt pagedėlio atspalvių, Anastazija.
11. Knygoje iš tiesų nemažai atvirų sekso scenų. Sunku apie jas ką nors pasakyti, nes seksas, kaip ir maistas ar drabužiai, man regis, yra skonio reikalas (kad ir kaip dviprasmiškai skambėtų :) ). Kaip rašė viena knygų blogerė, tie, kurie labiausiai mėgsta mylėtis misionieriaus poza, knygos neturėtų skaityti.
12. Gan išsamus BDSM veiklos pavyzdys. Akiračiui praplėsti, taip sakant :) . Aš nesusigundžiau to pabandyti namie, bet gal ką nors įkvėps „paįvairinti kasdienybę“.
13. Po šios knygos ne tik išaugo sekso žaisliukų pardavimai: jau sukurta ir speciali aistras žadinančių daikčiukų (kainos – nuo 10 iki 40 svarų sterlingų) kolekcija pagal šią knygą (pavadinta „Fifty Shades“).
Netrukus turėtų pasirodyti ir drabužių bei apatinių linija.
14. Knygos vertimas į lietuvių kalbą nelėkštas, skaityti lengva ir skanu.
15. Nėra nė vienos, net menkiausios, korektūros klaidos (priešingai negu originaliajame leidime, ypač internetinėje versijoje). Nė vieno ne ten padėto ar nepadėto kablelio, nieko.
16. Laikas skaitant knygą neprailgsta – 502 psl. ištirpsta bematant.
17. Paslaptis, užminta knygoje, įtraukia ir masina kuo greičiau prisikasti prie romano pabaigos.
18. Knyga gerokai tampo nervus: iki pat pabaigos spėlioji, ar Anastazija pasirašys tą sutartį.
19. Man patiko, kad pasakojama pirmuoju asmeniu.
20. Vietomis siužetas, kurio knygoje, teisingumo dėlei reiktų pasakyti, ne per daugiausia, primena melodramos scenarijų. Yra ir toookių romantiškų momentų!
21. Subalansuota moterims, bet ir vyrai gali paskaityti, ko nori moterys (o jos beveik visada noridaugiau). Nors manau, kad realiame gyvenime tokių vyrų, kaip Kristianas Grėjus, nėra (ir ačiū dievui!).
22. Pilkų atspalvių gyvenimas – koks jis? Anastazija Stil jums papasakos.
23. Sužinosite, kaip atrodo tikros Stepfordo moterys ir jų priešingybės. Spėkite, kuriai kategorijai priklauso pagrindinė herojė, „Anastazija Stil iš Nevėkšlakaimio“?
24. Ji visai ne tokia, kokią galbūt įsivaizduosite skaitydami.
25. Ta mergiotė, nors ir 21-erių, atrodo sava: negalinti suvaldyti savo plaukų, skutanti pažastis ir nekenčianti darytis makiažo („makiažą darausi retai – tas darbas man neįprastas ir bauginantis“). Kaip mes visos (ar bent jau tos, kurios patenka į kritikų nustatytą šios knygos target group‘ą – su visa derama pagarba namų šeimininkėms). Štai kaip Ana tai paaiškina:
Nė vienai iš mano literatūros kūriniuose sutiktų herojų neteko susidurti su tokiu iššūkiu kaip makiažas – jei būtų tekę, gal daugiau apie tai išmanyčiau.
Štai taip. XXI amžiaus knygos herojė gyvenimiškos patirties semiasi ne iš „Youtube“ ar interneto, o iš anglų literatūros klasikos! Beje, raudonuoti ne tik negėda, bet ir tapo madinga (skaistalai – grožio priemonė numeris vienas).
26. Savotiška šiuolaikinės Pelenės istorija. Tik princas čia vejasi ją ne su kurpaite ir siūlo kur kas prabangesnį moliūgą mainais į… ne, ne ranką ir širdį.
27. Apie Grėjų pasakysiu Anastazijos žodžiais: „Jis tikrai labai gražus. Niekam nedera taip puikiai atrodyti.“ Nė už ką nepatikėtum, kad jam 27-eri. Teisingumo dėlei reikia priminti, kad šis jaunas vyras vadovauja stambiai 40 tūkst. žmonių kompanijai, yra aptekęs pinigais, gali sau leisti skraidyti privačiais lėktuvais, važinėti naujausiomis mašinomis, tarsi šiaip sau (rašau „tarsi“, nes iš tiesų priežastis tam yra) pirkalioti bibliografines retenybes ir kitokias brangias dovanas, knygos pradžioje užsimenama, kad jis spėjo sužlugdyti savo šeimą. Kaip 27-erių jaunuoliui, nemažas kraitis, nemanot? O Anastazija neprimena naivios panelės, kuri ką tik įgijo teisę pirkti alkoholį. Būtų buvę daug įtikimiau, jei Anai būtų, tarkim, tie patys 27-eri, o ponui Grėjui bent jau 35-eri ar 40-imt.
28. „Joks vyras nėra didelė paslaptis, išskyrus gal tik Kristianą Grėjų.“
29. Nežinantiems knygos siužeto, kurį laiką įdomu spėlioti, kas slypi už įspėjimo: „Turėtumėte saugotis manęs. Aš nesu jums skirtas vyras“.
30. Turite progą sekti, kaip Nekaltoji Mergelė tampa sekso dievaite: daugkartiniai orgazmai, tobulai pavykstantys pirmieji kartai ir pan. Atvirai kalbant, dauguma sekso scenų man atrodo truputį nerealios.
31. Sekso pozų neskaičiavau, bet sekso knygoje tikrai daug. Iki kamasutros jis netempia, bet…
32. Tai nėra vien knyga apie seksą. Manyčiau, ji apie santykius. Nors ne, vis dėlto apie seksą, nepaisant to, kad sekso scenos užima tik keturis penktadalius romano.
33. Po šimts, tai panašu į meilę!
34. Ar žinote, kad galima patirti malonumą, liežuviu stimuliuojant pėdą?
35. Arba koks yra vanilinis seksas?
36. O kodėl negalima kramtyti lūpų ir vartyti akių? Romane pernelyg dažnai apie tai kalbama. Taigi kai dabar man kas nors liepia nekramtyti lūpų, reaguoju neadekvačiai :) .
37. Man asmeniškai geriausi knygos epizodai yra Anastazijos ir Kristiano susirašinėjimas elektroniniais laiškais.
38. Tos merginos humoro jausmas neblogas, o liežuvis kandus. Tad knygoje yra smagių ir garsiai juoktis verčiančių vietelių.
39. Jei užsimanytumėte tapti Nuolankiąja, perskaičiusios Grėjaus parengtą sutartį galbūt apsigalvosite (nuo kai kurių punktų feministiškai nusiteikusioms skaitytojoms ir moterims, kurios nepratusios paklusti vyrui, o mieliau dominuoja pačios, ims spazmuoti skrandį).
40. Rasite instrukciją, kaip atpažinti kontrolės maniaką ir kaip elgtis su dominantais, kuriems patinka kankinti moterį.
41. Knygoje yra toks personažas – vidinė dievaitė. Pravartu būtų tokią turėti.
42. Tie, kurie nėra skaitę anglų klasikos, perskaitę šią knygą galbūt norės atsiversti W. Shakespeare‘ą (beje, mokslininkų tyrimai atskleidė, kad jo poezija ir dramos veikia geriau negu įvairios savipagalbos knygos!), Jane Austen, seseris Brontë ar Tomą Hardy. Ir gal net „Tesę iš d‘Erbervilių giminės“.
43. Kaip manote, kaip turėtų atrodyti merginos pižama „ypatingoms progoms“? Aš užsimaniau tokios. Na, gal ne visai tokios, kaip knygoje (tiesą sakant, visiškai tokios nenorėčiau), bet pižamos ypatingoms progoms apskritai. Manau, nebloga idėja tokią įsigyti (arba gauti dovanų :) ).
44. Romane skamba daug puikios muzikos. Kertu lažybų, jog bus smalsu išgirsti, jei dar negirdėjote, ariją iš Hectoro Villa-Loboso „Bachianas Brasileiras“ (ji iš tiesų nuostabi), į savo grojaraščius įtraukti Pachelbelio „Kanoną“, Šopeno preliudus ar pasimylėti pagal Tomo Talio motetą keturiasdešimčiai balsų „Spem in Alium“.
45. Vokiečių leidinys „Sueddeutsche Zeitung“ romane įžvelgė „pasąmonę veikiančią prabangių automobilių, drabužių ir blizgučių reklamą“.
46. Ką tik iškepti tėveliai savo atžalas jau vadina Anastazijomis ir Grėjais. Tai vieni populiariausių vardų 2012 metais.
47. Britų rašytojos E L James (vardas netikras, tikrąjį autorė slepia) beprotiškai madingas erotinis bestseleris, dėl kurio pasaulis kraustosi iš proto (tiesą sakant, taip ir nesupratau, kodėl), netrukus išvys ir kino ekranus (čia – internete aptiktas anonsas), o filme vaidins, kaip kalbama, aktorė Mila Kunis, kurią žurnalas „Esquire“ išrinko seksualiausia planetos moterimi (irgi nesuprantu, kodėl :) ). Grėjų greičiausiai vaidins Ryanas Goslingas. Žadama, kad filmas bus geresnis už knygą.
48. Girdėjau, kad kitos dvi dalys („Fifty Shades Darker“ ir „ Fifty Shades Freed“) kur kas geresnės: atsiranda siužetas, veiksmo užuomazgos, šiokia tokia intriga, mažiau sekso scenų, – ko trūko pirmojoje dalyje. Tačiau aš asmeniškai nei antros, nei juolab trečios dalies nebeskaityčiau.
49. Romaną (anglų kalba) galima nemokamai parsisiųsti iš interneto – mano galva, jis nevertas 9 eurų (lietuviškas leidimas kainuoja 48 litus – kaip už abejotinos literatūrinės vertės kūrinį, tikrai daugoka).
Romantiško naktinio skaitymo su savo vieninteliu pašonėje (jei prireiktų):-)



2013 m. balandžio 11 d., ketvirtadienis

tarp pilkų debesų


Rūta Šepetys "Tarp pilkų debesų"
Anotacija: Ar jums kada teko spėlioti, ko verta žmogaus gyvybė? Mano brolio gyvybė tą rytą tebuvo verta kišeninio laikrodžio.
1941-aisiais penkiolikametė Lina rengiasi dailės studijoms, pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir sykiu su motina ir broliu išveža Liną į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime. Viskas griūva.
Lina narsiai grumiasi už gyvenimą ir prisiekia, jei liks gyva, įamžinti savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniais ir aprašymais. Rizikuodama gyvybe, ji kuria ir siunčia meninius pranešimus vildamasi, kad šie kaip nors pasieks kalintį tėtį ir duos jam žinią, jog jie - dar gyvi.
Tai ilga ir šiurpi kelionė, tad vien neįtikėtina stiprybė, meilė bei nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą, padėdamos jiems ištverti dieną po dienos. Tik ar vien meile gali būti gyvas?
„Tarp pilkų debesų“ – užburianti istorija, kuri užgniaužia kvapą ir pavergia širdį, atskleisdama įstabią žmogaus dvasios prigimtį.

Knygą paėmiau į rankas dėl didžiulio jos reklaminio burbulo. Perskaičiusi nepasigailėjau, mėgstu istorinius romanus, karo, tremties tematikas, skaudžius ir šokiruojančius pasakojimus. Juk vis dėlto tai mūsų tautos istorija, kurią privalo pažinti kiekvienas, juk tai mūsų senelių likimo dalis, juk tai mūsų tėvų gimimo laikmetis. 
Knyga neskirta istorikams, joje nėra sausų faktų ir skaičių, gilaus politologo žvilgsnio ir plačios pokario įvykių analizės. Romanas parašytas jaunajai kartai, kad ši nepamirštų protėvių išgyvenimų tremtyje, kad išmoktų istorijos pamokas per grožinę literatūrą. Neabejoju, kad "Tarp pilkų debesų" bus įtraukta į mokyklos privalomų per vasaros atostogas perskaityti knygų sąrašą. 
Knyga parašyta lengvu, greitai skaitomu stiliumi, nesudėtinga, aprašanti liūdnus ir tikrus istorinius įvykius per vienos šeimos - Vilkų - likimą. Pasakojama per pirmąjį asmenį, paauglės Linos akimis. Nepamiršta ir meilės tema.
Rūta Šepetys yra lietuvių kilmės autorė, todėl knyga iš tiesų yra išversta iš anglų kalbos į lietuvių kalbą. Taip pat išleista ir kitomis 27 kalbomis, pristatyta Europos Parlamente ir netgi "New York Times" pripažinta bestseleriu.

Vertinimas: 3 iš 3. Rekomenduoju.
334 psl. Alma littera

p.s. foto - lietuvių tremtiniai.
Sovietizacija. Nesuvokiamas - baisus - skaudus - laikmetis... Šeimų atskyrimas ir trėmimas  į Rusijos gilumą gyvuliniais perpildytais vagonais ištisus mėnesius, marinimas badu, lavonų išmetimas tiesiai iš traukinio ant kelio, prievartinis darbas lageriuose nuo sutemų iki aušros už duonos riekę per dieną... utelės, skorbutas, dezinterijos ligos... enkavėdistų pažeminimai ir nežmoniškas elgesys leidžiant tremtiniams numirti iš bado ar tiesiog juos nušaunant į galvą už menkiausią nusižengimą... Dar daugiau gilinantis galima susirgti ir ksenofobija, ir visai nestebina, kodėl mūsų tauta būna tokia netolerantiška kitoms tautoms... 








2013 m. balandžio 6 d., šeštadienis

Brangioji, norėjau tau pasakyti



Louisa Young "Brangioji, norėjau tau pasakyti"

Apie knygą oficialiai: "Laiškas, du vienas kitą mylintys žmonės, skaudi apgaulė. Kare viena iš pirmųjų žūsta tiesa.
Pirmojo pasaulinio karo žiaurumo ir beprasmybės pelkėje, kuri nuskandino tūkstančių jaunų nekaltų žmonių svajones ir viltis, meilei, atrodo, nebeturėjo likti vietos. Kaip ir gyvenimui, kaip ir kitiems žmogiškiems jausmams.


Nuostabus, skaudus, dramatiškas, jaudinantis pasakojimas apie Railį ir Nadiną – jaunus, laisvos ir stiprios dvasios žmones, apie jų tyrą meilę, pasiaukojimą ir ištikimybę, valios tvirtumą ir tikėjimą žmogumi, kurie gali padėti išgydyti ne tik siaubingas sudarkyto kūno, bet dar gilesnes – sielos – žaizdas."



Čia vienas iš keletos mano šių metų knygų mugės pirkinių. Įkalbėjo nusipikrti leidyklos atstovė:-) Romano pavadinimas ir knygos viršelis gali suklaidinti, tai nėra saldi meilės istorija, kaip pavaizduota ir gali pasirodyti. Priešingai, tai pasakojimas apie I -ojo Pasaulinio karo įvykius Anglijoje, sužlugdytus jaunų žmonių likimus, išgyvenimus karo fronto linijoje, sužeistųjų pilnas ligoninės palatas bei kareiviams vykdomas pirmąsias istorijoje "plastines chirurgijas", normalaus gyvenimo ritmo ir kasdienybės beprasmybės suvokimą kaip karo pasekmes žmonių sąmonėje ir žinoma, visa nugalinčią stiprią meilę ir pasiaukojimą. Tikrai graži ir jaudinanti istorija išlieta knygos puslapiuose. 
Tik vienas dalykas, jei Remarkas nebūtų mano vienas mėgiamiausių rašytojų, gal ši knyga būtų palikusi didesnį įspūdį. Nes visą laiką beskaitant kūrinį kilo noras jį ir veikėjų išgyvenimus lyginti su Remarko veikėjais ir knygomis. Todėl man L. Young knygoje pritrūko tokio gilaus ir stipriai išreikšto nostalgijos jausmo, tokio ryškiai perteikto žmogaus vidinės dramos ir egzistencijos suvirpinimo, koks jaučiamas Remarko darbuose. Bet čia mano subjektyvus matymas. 
Apskritai mėgstu temas apie karą ir žmogaus ryšį su pasauliu, todėl knyga patiko.
Vertinu 2 iš 3.
366 psl.


2013 m. kovo 24 d., sekmadienis

Mergina su drakono tatuiruote


Stieg Larsson "Mergina su drakono tatuiruote" arba Vyrai, nekenčiantys moterų - apie šią knygą trumpai papasakoti nemokėsiu. PATIKO iš didžiosios raidės.
5 balai iš 5
Noriu dar! Pasiruošus skaityti kitas trilogijos dalis "Mergina, kuri žaidė su ugnimi" ir "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą"


Apie knygą leidėjai: “Kaip ištirti nusikaltimą, įvykdytą prieš 40 metų?
Stiego Larssono (1954-2004) Millennium trilogija yra unikalus literatūrinės sėkmės pavyzdys tiek tarp kritikų, tiek tarp skaitytojų. Ji užkariavo visus įmanomus bestselerių sąrašus Europoje ir pasaulyje.
Harieta Vanger dingo kaip į vandenį prieš 40 metų. Jos senelis Henrikas lyg šiol įsitikinęs, kad Harietą nužudė kažkas iš jų giminės - tą lemtingą dieną visi buvo susirinkę į atokioje saloje pastatytą įspūdingą Vangerių šeimos vasarnamį. Įtarti galima daugelį iš tarpusavyje kovojančio įtakingo klano, bet įrodymų nėra… Išskyrus kasmet per gimtadienį senoliui paštu atkeliaujančią dovaną - džiovintų gėlių puokštę, lygiai tokią pat, kokią jam gyva būdama dovanodavo anūkė Harieta.
Jausdamas kasdien artėjantį gyvenimo saulėlydį, Henrikas Vangeris nusprendžia darsyk pabandyti įminti neįmenamą mįslę. Tyrimui atlikti pasamdomas žurnalistas, reputaciją praradęs „Millenium” leidėjas Mikaelis Bliumkvistas bei Lisabet Salander, smarki ir nepritampanti prie visuomenės, bet ypač protinga kompiuterių įsilaužėlė, kuri specializuojasi asmenybių tyrimuose.
Šioje knygoje rasite visko - žmogžudystė, šeimos saga, meilės istorija, finansinė intriga, trilerio įtampa… Aišku tik viena: geriau nestoti skersai kelio merginai su drakono tatuiruote… “

Visiškai mano nuomonę apie knygą atspindi kito blogerio įdomi "recenzija": http://www.g-taskas.lt/stieg-larsson-mergina-su-drakono-tatuiruote/:

"...romanas nepasirodė unikumas literatūrine prasme, tačiau čia nebuvo nieko nesakančių pastraipų, kurias tokio žanro kūriniuose dažnai galima praleisti. Čia pagrindiniu smuiku griežia siužeto vingiai, o ir tie mąstančiam skaitytojui turėtų būti dažnai nuspėjami. Visgi, tenka pripažinti – Larssonas puikiai valdo žurnalisto-pasakotojo plunksną. Jo analitinis, išsamiai žurnalistinis stilius šiam romanui ypač tinka ir skaitytoją taip įtraukia, kad neleidžia abejoti sekamos istorijos ir jos veikėjų gyvumu...<>
Romano žanras gana keistas. Toks detektyvo ir trilerio hibridas, tad laikykim jį kriminaliniu trileriu. Pagrindinė veiksmo linija sukasi apie žurnalisto Mikaelio Bliumkvisto pastangas tiriant prieš 40 metų įvykdytą jaunos merginos žmogžudystę, o pirmoji ir paskutinioji dalis aprašo jau visai kitą Bliumkvisto konfliktą. Knygai populiarumo priduoda spalvingi, netradiciniai veikėjai: tatuiruota, auskaruota hakerė Lisabeta Salander; laikraščio redaktorė, gyvenanti tai su savo vyru, tai su kitu; iškrypėlis, nevengiantis sadizmo, advokatas; tarptautinio koncerno savininkas, užsiimantis nešvariais reikalais; turčius, nenurimstantis dėl prieš keliasdešimt metų įvykusios nelaimės.
Larssonas dviračio neišradėja, o tobulai supina į vieną keletą plačiai auditorijai paklausių temų: kriminalinės istorijos tyrimas, paslaptingi siuntiniai, religinės – ritualinės žmogžudystės, asmens duomenų vagystės, privataus gyvenimo ir darbinės veiklos šnipinėjimas, įsilaužimas į kompiuterius, žurnalistinio darbo užkulisiai, teisinės peripetijos, gyvenimas kalėjime, meilės trikampių įdomybės. Ir visą tai apipila šaltu skandinavišku padažu, kuris suteikia išskirtinai patrauklų patiekalą, galintį konkuruoti su Agatha Christie, Dorothy L. Sayers (liūdna, kad iki šiol lietuviškai jos galima rasti tik vieną romaną) ar John Grisham.
Lietuviškasis romano pavadinimas “Mergina su drakono tatuiruote” yra pasiskolintas iš romano angliškojo vertimo „The Girl with the Dragon Tattoo“. Originalus knygos pavadinimas „ Män som hatar kvinnor (“Men who hate women”) reiškia „Vyrai, nekenčiantys moterų“ ir tikrai tinkamiau atspindi turinį...<>
Pats autorius, darboholikas (sako, kad mirė prie rašomojo stalo nuo infarkto) ir užkietėjęs rūkorius (sutraukdavo po tris pakelius per dieną) „Millennium“ leidimo nesulaukė, o pasaulis jo palikimo aukso gyslą pasigavo: knygų perkamumas milžiniškas, išversta jau veik į 40 kalbų, krūva kriminalinės literatūros premijų. <> Leidėjai skelbia, kad Larsson‘o kompiuteryje rasta daugiau negu pusė nebaigtos ketvirtosios dalies teksto, taip pat penktosios ir šeštosios dalies apmatai, tad tikėtina, kad suderinus su paveldėtojais žurnalisto Mikaelio Bliumkvisto (jau vadinamo Kalio Bliumkvisto analogu suaugusiems) ir hakerės Lisabetos Salander nuotykiai bus tęsiami kito autoriaus ranka."
REKOMENDUOJU
Viso: 575 psl.

2013 m. kovo 16 d., šeštadienis

Mano pusseserė Reičel





Knyga man pasirodė tokia romanų romanas, tikras grobis romantikos ir paslapčių mėgėjoms. Knyga parašyta nuosekliai, ramiu tonu, angliško stiliaus. Bandoma sukelti įtampą, bet man ji pasirodė neįtikinama, viskas susipynę tarp meilės ir neapykantos, pabaiga knygos nuspėjama ir, mano nuomone, pasirinkta lengviausia išeitis. Kaip ir kitiems šios knygos skaitytojams, įdomiausias personažas savo charakteriu ir paslaptingumu - pusseserė Reičel: "...Yra tokių moterų, jos galbūt ir visiškai padorios, geros moterys, bet ne savo valia neša nelaimę. Kad ir ką jos paliečia, viskas baigiasi tragedija. Nežinau, kodėl aš tave įspėju, bet jaučiu, kad privalau...".

Oficialiai: Pagrindinis romano veikėjas Filipas Ešlis sužino, jog Italijoje, kur buvo nuvykęs pataisyti sveikatos, neseniai vedęs, keista mirtimi ir keistom aplinkybėm mirė jo pusbrolis Embrouzas, atstojęs jam ir brolį, ir tėvą. O jo žmona Reičel, dabar jau našlė, atvyksta į Embrouzo dvarą Anglijoje. Filipui Ešliui lemta ją sutikti…
Vertinimas: 1 iš 3.

Labiau nei knyga, mane sužavėjo pačios autorės nuotrauka ir gražus vardas:-)

Dafnė diu Morjė (Daphne du Maurier) gimė Londone 1907 m. gegužės 13 d. Jos tėvas, seras Džeraldas diu Morjė, buvo garsus aktorius, senelis – dailininkas ir rašytojas. Taigi būsimoji rašytoja augo literatūros ir meno aplinkoje, daug skaitė, keliavo, sportavo. Rašyti pradėjo vienuolikos metų – daugiausia apie vaiduoklius ir riterius. Rašytoja nepralenkiama paslaptingų, romantiškų, įtempto siužeto kūrinių meistrė, viena geriausių ne tik Anglijos, bet ir pasaulio šio literatūros žanro atstovų.

2013 m. vasario 26 d., antradienis

Inesė


Isabel Allende istorinis romanas "Inesė", sukurtas remiantis tikra ispanės Inesės Suares (1507 - 1580 m.) gyvenimo istorija pagal išlikusius metraščius bei to meto kronikas.
Inesė Suares – jauna kukli ispanė, Estremadūros siuvėja, 1537 m. atvykusi į Naująjį Pasaulį ieškoti sutuoktinio, kuris svajodamas apie garbę nusidangino anapus Atlanto. Ji taip pat nori patirti nuotykių, bet už tai yra smerkiama kitų moterų – tokia jau ta XVI amžiaus visuomenė. 
Inesė buvo labai šiuolaikiška moteris. Ji darė tai, ko tais laikais nedrįsdavo dauguma moterų. Net šiais laikais jos gyvenimas atrodo neeilinis, nes daugumos dabarties pasaulio moterų galimybės vis dar labai ribotos.
Amerikoje Inesė neranda savo vyro, bet sutinka aistringą meilę – Pedrą de Valdiviją, Fransisko Pisaro feldmaršalą. Su juo Inesė leidžiasi į rizikingą žygį, kurio tikslas – užkariauti Čilę ir įkurti Santjago miestą.
Šiame romane karšta meilė kaitaliojasi su tos epochos šiurkštumu, smurtu ir žiaurumais, kurių nevalia pamiršti. Knyga labiausiai man įsirėžė ne kaip biografinis romanas, bet kaip istorinė retrospektyva į konkistadorų žygius į Pietų Ameriką, jų aukso karštinę, žiaurumą grobiant naujas teritorijas ir nežmoniškumą pavergiant vietinius indėnus. Perskaičius šią knygą suvokiau, kad nematau nieko pasigėrėtino ar gerbtino kalbant apie ispanų nukariavimus ir Amerikos atradimus. Žinant, kokia viso šito kaina ir priemonės buvo taikomos - tai ispanai man dabar kaip tauta dėl indėnų "genocido" neprastesnė už vokiečių nacistus Pasaulinių karų metais...

Isabelės Allendės plunksna įrodo, jog tikrovė gali būti tokia pat patraukli ir dar labiau stulbinanti nei sumaniausios fantazijos. Paklausta apie tai, kokia emocija paskatino parašyti šitą knygą, autorė atsakė:
- Mane gyventi visada skatino noras būti nepriklausomai ir laisvai. Gimiau konservatyvioje, patriarchalinėje ir katalikiškoje visuomenėje. Man iš anksto buvo nulemta būti kieno nors žmona, motina ir gera katalike. Kaip ir Inesė Suares, aš norėjau kur kas daugiau. Troškau ištrūkti ir pažinti kitus pasaulius. Nebijojau konkuruoti su vyrais ir daryti to, ką paprastai daro tik jie. Norėjau nuotykių, siekiau gyventi pagal savo taisykles. Greičiausiai todėl mane taip sudomino Inesė Suares.
Vis dėlto man labiau patiko kitos 2 skaitytos I. Allende knygos: "Dvasių namai" ir "Visos mūsų dienos".


Vertinimas: 2 iš 3.

Psl. - 338.

bado žaidynės



Suzanne Collins "Bado žaidynės" - nepaprastai įtraukianti ir intriguojanti knyga, pilna veiksmo, šiurpinanti savo istorija ir išgalvotos Panemos valstybės įstatymų žiaurumu. Knygos puslapiai keitė vienas kitą dėl nenumaldomo noro išsiaiškinti, kas bus nugalėtojas, ar ji išdrįs ką nors nužudyti, ir ar ji tikrai myli Pitą?

"Ar įmanoma išgyventi laukinėje gamtoje, kai varžovai stengiasi tave nugalabyti?

Ant kadaise buvusių Šiaurės Amerikos valstijų griuvėsių įkurta Panemo valstybė, sudaryta iš dvylikos apygardų. Šalį griežtai ir negailestingai valdo Sostinė, ji verčia apygardas paklusti, kasmet reikalauja atsiųsti po vieną vaikiną ir merginą dalyvauti Bado žaidynėse, žiauriame realybės šou, kuriame kaunamasi iki mirties.

Šešiolikmetė Ketnė Everdin pasiryžta tapti paaukotąja vietoj savo dvylikametės sesutės Primos. Mergina yra užgrūdinta gyvenimo, nes po tėvo mirties jai teko išmaitinti šeimą. Ketnė - tikra kovotoja, sumani, apdairi, puiki šaulė. Šios savybės leidžia jai siekti pergalės Bado žaidynėse. Tačiau jai teks rinktis tarp noro išgyventi ir žmogiškumo, tarp pergalės ir meilės."

Knyga verčia susimąstyti ir apie vujarizmu trykštančius televizijos realybės šou. Kaip ydinga yra mėgautis kitų žmonių kančiomis. Manau, kad kiekvienas yra matęs nors vieną realybės šou “Baimės faktorius” epizodą. Bado žaidynės kiek primena šį realybės šou. Viskas daroma, kad auditorija mėgautųsi žaidynėmis, pavyzdžiui, kliudoma vieniems žaidėjams, kad žaidynių pabaigoje liktų du įsimylėjeliai, kurie turės nužudyti vienas kitą. Ir jie tą bus priversti daryti.

Knygos idėja S. Collins kilo vieną vakarą junginėjant kanalus, rodančius realybės šou ir žinių laidą, pasakojančią apie karą Irake. Ji suplakė dvi laidas į vieną ir taip gimė „Bado žaidynės“. Tai žiaurus realybės šou, kuriame kaunamasi iki mirties, nes tik nugalėtojas lieka gyvas. Tai knyga apie pasirinkimą - mirti ar gyventi? Ir tai tikrai ne vien paaugliams skirtas romanas.

Vertinimas: - puiki - 3 iš 3.
Psl.: 348

2013 m. vasario 18 d., pirmadienis

arabian horse

Ar įmanoma 3 paras non stop klausyti vieno tuc tuc ritmo? Tik jei tai GUS GUS Arabian horse

http://www.youtube.com/watch?v=Jak5ZUPSFF8



dansu dansu dansu



Haruki Murakami „Dansu dansu dansu“ – romanas apie nepaprastai paprastą trisdešimtmetį, ištikimuoju subaru nardantį Tokijo gatvėmis, klajojantį Japonijos pakrantėmis:
Nesu nelaimingas. Bet aš irgi toks kaip tu. Man atrodo, kad kažko trūksta. Man regis, aš gyvenu normalų gyvenimą. Aš šoku. Moku žingsnius ir šoku. Ir gerai. Bet visuomenine prasme aš nieko nesusikūriau. Man trisdešimt ketveri, aš nevedęs, neturiu pastovaus darbo, stumiuosi nuo dienos iki dienos. Negaliu gauti net paskolos būstui. Net neguliu su niekuo. Kas iš manęs bus po trisdešimties metų?
Romano veikėją, kuris nusprendžia ieškoti paslaptingai dingusios draugės, pamažu pasiglemžia keisti įvykiai, sekso ir metafizinio siaubo sūkuriai. Draugystė su trylikamete aiškiarege, užšifruoti pranašiškų galių turinčio Žmogaus Avies nurodymai. Vienas po kito į mirties menę Honolulu iškeliaujantys bičiuliai, bet vidinis balsas herojui liepia: kad ir kas nutiktų, nepaliauk šokti – dansu dansu dansu.

Murakamiška knyga absoliučiai, apie kitokius, apie iškritusius iš visuomenės sukurtų normų žmones, keistuolius, vienišius. Ar tik panašūs žmonės į knygos herojus gali skaityti tokį romano stilių, kuris lyg ir apie nieką, neatsakantis į daugelį klausimų, neapibrėžtas? :-) Įtariu, kad bent jau neprijaučiančius tokiems, knyga gali erzinti.

Vertinimas: patinka patinka

Citatos:

Esu žmogaus dydžio aprengiama lėlė. Sudaigstyta iš paskolų ir užstatų. Bet kam rūpi šis sielvartas?

Pasaulyje esama šimtų būdų ir priemonių tuščiai leisti laiką.

Anksčiau manydavau, kad metai slenka vieni po kitų, kad kasmet šiek tiek pasensti, - kalbėjo Gotanda, įsispitrijęs man į akis. - Bet yra visai ne taip. Pasensti per naktį.

Į viršūnę žmonės įkopia įvairiai. Tačiau, kad ir kas būtum, pasiekęs viršūnę, tik riedėsi nuo kalno žemyn. Šito sustabdyti dar niekam nepavyko. Blogiausia, kad niekad nežinai, ar tą viršūnę jau pasiekei. Manai vis dar kopiąs į viršų, o pasirodo, kad jau perkirtai lemtingą ribą. Niekas tavęs neįspės. Yra žmonių, kurie dvylikos metų užlekia į viršūnę, o paskui visą gyvenimą kenčia nuobodulį. Kiti neišsisemia iki mirties; yra tokių, kurie miršta viršūnėje. Poetai ir kompozitoriai gyvena tarsi apsėsti, taip save nualina, jog numiršta tesaulaukę trisdešimties. Dar yra tokių kaip Pikasas, kuris ir aštuoniasdešimt perkopęs nepaliovė stebinti savo darbais.
Na, o aš pats?

Pagaliau juk gyvename pažangioje kapitalistinėje visuomenėje. Vartojimas yra jos žaidimas, didžiausia dorybė. Politikai vadina tai "vartojimo ištobulinimu". Aš vadinu šį žaidimą beprasmišku eikvojimu. Nuomonės skirtingos. Bet jos nekeičia mūsų gyvenimo būdo. Jei man nepatinka, galiu kraustytis į Bangladešą arba Sudaną.
Bet aš anaiptol netrokštu gyventi nei Bangladeše, nei Sudane.
Todėl dirbu toliau.







2013 m. sausio 20 d., sekmadienis

Miego brolis


Robert Schneider "Miego brolis" - tai įstabi genialaus muziko Johaneso Elijo Alderio gyvenimo istorija, prikaustanti skaitytojo dėmesį nuo pirmo iki paskutiniojo puslapio. Kamuojamas beprotiškų aistrų, atstumtas pasaulio, nes yra kitoks, gabesnis už kitus, graužiamas sielvarto ir neišsipildžiusios meilės, šis nepaprasto likimo žmogus pasirenką negirdėtą savižudybės būdą - nutaria nebemiegoti iki mirties, nes "kas miega, tas nemyli". Mirė vos sulaukęs 22 metų."Kaipgi, svarstė jis, koks nors vyras tyra širdimi galėtų tvirtinti mylįs savo moterį visą gyvenimą, jei toji meilė gyva tik dieną ir, ko gero, tik tol, kol apie ją galvoja?" Čia ir rasite šio žmogaus pasaulio ir apgailėtino jo gyvenimo aprašymą.

Knyga man pasirodė truputį niūri ir keista... Veiksmas vyksta gūdžiais 19 a. laikais, mažame Ešbergo kaimelyje. Greit ją perskaičiau, knygos psl. tik 160. Be to, romanas parašytas su lengva ironijos gaidele, kuri visada padeda autoriui atsistoti šalia skaitytojo, vertinančio skaitomą kūrinį. 

Jaunas austrų rašytojas greit išgarsėjo šiuo unikaliu romanu, kuris iš pradžių buvo nesuprastas daugelio leidyklų. Už šį darbą susilaukė nemažai įvertinimų ir pasaulinių literatūros apdovanojimų, pagal romaną jau sėkmingai ekranizuotas kino filmas, pastatytas baletas bei sukurta opera.

Vertinimas: 2 iš 3.


2013 m. sausio 13 d., sekmadienis

Angelų kūrėjos


Jessica Gregson "Angelų kūrėjos". Nyki lyguma Vengrijoje. 1914 - ieji. Nuošalus kaimas, apgaubtas prietarais ir gandais apie raganavimą... Kaimo atstumtąją Sari kaip nieką kitą kankina vienatvė. Ji, kaimo žiniuonio ir išminčiaus dukra turi aiškiaregystės dovaną ir visų yra laikoma ragana.
Prasidėjus karui, vyrai iškeliauja į frontą, o tarp vienų likusių moterų užsimezga stiprus ryšys. Pirmą kartą Sari pajunta, kad turi draugų. Tačiau už šią draugystę tenka sumokėti, nes moterys bando išlaikyti karo joms suteiktą laisvę. Įvykiai tampa nevaldomi, o įtarimai sustiprėja, kai kaimo gyventojai vienas po kito ima atskleisti tamsiąją Sari paslaptį...
Šis romanas grįstas tikrais Pirmojo pasaulinio karo įvykiais, todėl tapo tikra sensacija. Angelų kūrėjos atgaivina šimto metų senumo istoriją, kuri prilygsta geram detektyviniam trileriui. Akivaizdu, kad kūrinio pasakojimas turi labai daug mistikos. Kai mažo Vengrijos kaimelio vyrus pašaukė į karą kovoti už Austrijos - Vengrijos imperiją, jų žmonos pajuto kito gyvenimo skonį... Tokį saldų, kad pagaliau sugrįžus sutuoktiniams, jos surengė žmogžudišką planą...

Labai paprastai parašyta, lengvai skaitosi, neįmantri knyga. Literatūrinių šedevrų neatradau, pasakojimas gana paviršutiniškas, giliai sielos neužkabinantis, bet pati istorija verta dėmesio, šiurpinanti, turint omenyje, kad visa tai vyko realiame gyvenime, kad viskas buvo padaryta laisva moterų valia ir taip šaltakraujiškai...
Vertinimas: 2 iš 3.
302 psl.
p.s. ech ta stiprioji lytis VYRAI, pervertindami savo autoritetą, niekada neįvertina MOTERS galimybių. Tikrai neteisinu-nepateisinu tokių darbelių, bet mažytis pasitenkinimas glūdi viduje, juk visada buvau ir likau biškutį feministė:-)