Būna tokių sunkių situacijų, kurių neieškai, bet jos ateina, kai išeini už savo kasdienybės ribų... kai negailestinga tiesa žiūri į tave, o tau atsiveria akys...
Man sako, kad esu nelaiminga nuo gimimo ir mirsiu tokia... Bet galbūt man tai patinka !!! Patinka kartais būti nelaiminga ir "išjausti" akivaizdžią gyvenimo tikrovę. Kodėl jausti nepasitenkinimą yra visuotinai nuspręsta pasmerkta blogybė? Kodėl visi turim apsimetinėti sėkmingais ir tobulais bei vaikščioti išsiviepę kaip amerikonai? Kodėl ašaros simbolizuoja silpnumą ir reiškia nevykusį Tavo gyvenimą? Galbūt man patinka truputį kentėti ir jausti, kad gyvenu bei nesu abejinga savo pasaulio aplinkai... Galbūt esu truputį atsakingesnė ir viską priimu perdėtai jautriai... Ar tai uždrausta ir nepriimtina?
Visų pirma aš esu Moteris ir esu Gyva, man patinka dramos, patinka tragedijos, patinka jausmų proveržiai, patinka sukrėtimai ir liūdnos istorijos, patinka verkti ir juoktis, mylėti ir nekęsti. Man patinka Gyventi nesuvaidintą gyvenimą - būti nelaimingai kai tą jaučiu!
Ir taip gimsta rašymas..., kai nori dingti, likti viena ir rėkti iš apmaudo, bet negali, kai nori išleisti pyktį lauk, kai nesugebi valdytis ir stabdyti ašarų, bet reikia, nes esi viešoje vietoje, minioje, pilnoje "laimingų", "abejingų tau", "svetimų", "nepažįstamų", "smalsių" veidų. Tada padeda rašymas... žodžiai, paversti jausmais popieriuje.
"Žaizdos, kurias patirs Tavo vidinis “aš”, gali būti labai skausmingos ir ilgai gyti bet kada, kai tik kas nors Tave pajuoks ar kritikuos. Pradėjęs kopti laiptais, Tu nuolat sutiksi tuos, kurie stengsis Tave nutempti žemyn iki savo lygio. Toks visada buvo pasaulis, ir jei leisiesi, kad Tau taip nutiktų, smūgiai, kuriuos gausi, pagaliau privers Tave liautis kopus, vengiant patirti ateityje skausmą. Tik šypsokis ir pasišalink."
Antrąją patarimą esu puikiai išmokusi, o dėl pirmojo dar reikia dirbti, sunkiai dirbti su savimi... kai nesugebu šypsotis, padeda atsitvėrimo siena ir rašymas, su kuriuo ateina nusiraminimas...
Moters ašaros - tik jausmų, apmaudo išraiška, leidžianti ištekėti skausmui iš sielos, moters ašaros niekada neatspindi tiesioginės situacijos vertinimo, o yra vidinių užmigusių išgyvenimų bei skriaudų sumaišties sankaupa. Be to, su kiekvienu sūriu ašaros lašu, man, kaip moteriai, ateina dar didesnė dvasios stiprybė, kuri nenuslopina noro kopti aukštyn. Ir viduje aš tikrai šypsausi gyvenimui:-)
Bet... egzistuoja kita medalio pusė, gąsdinanti ir žudanti giliausią nuoširdumą - ironija. Proporcingai išlietam ašarų upeliui auganti ironija ir stiprėjantis savisaugos instinktas.
Ir vis dėlto, kaip kartą girdėjau sakant vieną garbaus amžiaus Lietuvos aktorę: "niekas negali spręsti visažinio balsu apie kitą, nes ilgiausiais ir sunkiausiais kiekvieno kelias visų pirma yra ne kito teisimas, o savęs pažinimo kelias, beribis ir nepamatuojamas. Ir tik pažinus save galime eiti per Pasaulį ir tikėtis jo palankumo bei laimės". Man pasirodė labai prasminga tiesa.
Labiausiai bijau numirti nenusiraminusi, nesupratusi, nepažinusi ir nepamilusi savęs tokios, kokia esu...
Šiandien esu labai dėkinga Kažkam už galimybę turėti laiko apmąstymams bei laiko pabūti su savimi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą