...kai laukiausi vaikelio, vyras neleido žiūrėti šio filmo, dabar suprantu, kodėl...
"Tedis paliko vaikus ir atsisėdo pavėsinėje ant grindų, sėdėjo ilgai ir stebėjo, kaip ji supasi, blogiausia, kad jis ją labai mylėjo. Jei tik galėtų paaukoti savo protą, kad atkurtų josios, taip ir padarytų....Su ja patyrė tokią meilę, kokios visada troško. Jos dėka ištvėrė karą ir nepalūžo šiame žiauriame pasaulyje. Mylėjo ją labiau už gyvenimą, labiau už savo sielą.
Bet jis ją nuvylė. Nuvylė vaikus. Sužlugdė visų gyvenimus, nes atsisakė suprasti Doloresą, suprasti ją iš tikrųjų: kad jos liga yra ne jos kaltė, ji negalėjo ligos kontroliuoti, liga nėra jos moralinio silpnumo ar tvirtybės stokos įrodymas.
Jis atsisakė tai suprasti žinodamas, kad jeigu ji yra tikroji jo meilė, jo kita, nemirtingoji, pusė, tuomet ką tai sako apie jo paties smegenis, jo sveiką nuovoką, moralinę gerovę?
Taigi jis nuo visko pasislėpė, pasislėpė netgi nuo jos. Paliko ją vieną, vienintelę savo meilę, leido jos protui susinaikinti."
Ir tai visai ne meilės istorija, o sukrečianti drama, psichologinis trileris, po kurio sunku atsigauti ir užvertus paskutinį puslapį gyventi toliau lyg niekur nieko: šypsotis vyrui, žaisti su vaiku, gaminti vakarienę...
Antra knygos dalis įtraukia beatodairiškai, įvykiai nenuspėjami ir netikėti. Nerimo nuotaikos, beviltiškumo jausmas, gailestis ir širdgėla dėl tragiškų pasekmių vyravo manyje skaitant knygą lyg iš šono stebėčiau tikrą istoriją...O labiausiai jaudina stipriai išreikšti pagrindinio herojaus jausmai mirusiai žmonai - besąlygiški ir nežemiški - nori nenori susimąstai, ar pats esi kada tai patyręs...
Dabar nekantrauju pažiūrėti kino filmą, statytą pagal šią knygą, tik nelauksiu vakaro, nes tamsoje jį žiūrėti man bus truputį baugu:-) Neabejoju, kad jame dominuos įvykių seka, intriga, niūrūs salos vaizdai audros metu, įtampa, o visa kita, kas nepasakyta, kas išgyventa, ką jausta, leis suprasti perskaityta knyga.
...linkiu niekam nieko panašaus neišgyventi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą