pas mamą

grįžimas pas mamą, į vaikystės namus, pirmą vakarą būna toks mielas ir šiltas, tarp senų jaukių detalių randi visus atsiminimus apie jaunystės išgyvenimus

po truputį tolsti nuo savo rūpesčių, darbų ir pareigų, pamiršti, kas esi savo namuose, čia tampi vėl išsiblaškiusia paaugle savo kambaryje su klausimais "mama, kas pietums?"

jautiesi nerūpestingai atsipalaidavusi, kol visa savo tiesa užgriūva suvokimas, kad čia nėra MANO taisyklių, o tik šitų namų grafikas ir tvarka, stalčiuose nerandi savo "paslėptų laiškų" ir jautiesi vėl praradusi nepriklausomybę, kai reikia paklusti tradicinei "tėvų-vaikų hierarchijai"...

ir tai dar ne viskas... ryte nubudusi apsidžiaugiau pagalvojusi apie gardžius mamos pusryčius, kol prisiminiau, jog aš pati jau seniai mama ir mano vaikystės iliuzija bei nerūpestingų dienų idilė praeityje...

pasaulis sukasi nuostabiai tuo pačiu ratu

mes senstam, bet svarbiausia, kad nesenėjam:-)