Tik sulaukus trisdešimties aiškiai ir stipriai viduje susivokiau esanti tėvynės patriotė. Baltijos kelio minėjimo dienos proga surengtas koncertas prie Katedros ir istorijos pamokėlė sukėlė tokius gilius jausmus ir vidinių emocijų protrūkį, kuris išsiliejo nesuvaldomomis ašaromis pačiai nesitikint...
Niekad nekeikiu Lietuvos, jos valstybingumo ir nepriklausomybės raidos. Man gėda už emigrantus, niekinančius tėvynę ir žmones, kurie viešai skelbia, kad nebegrįš į Lietuvą vien dėl kokios nors kedžių bylos baigties.
Svajoju pažinti Pasaulį ir keliauti, bet neturiu tikslo palikti savo krašto dėl gardesnio duonos kąsnio. Ir kaip gi galėčiau tai padaryti, kai atmintyje dar gyvi prisiminimai apie tėvynės atgimimo metus, kada mano tėvas pats stovėjo trijų šalių gyvajam Baltijos kely, o vėliau sausio 13-osios naktį gynė šalies nepriklausomybę prie TV bokšto, o mes su mama visą naktį iš susijaudinimo nemiegodamos klausėme ir laukėme naujienų apie įvykių seką...
Ir kaip gi galėčiau negerbti ir nemylėti savo šalies, kai mano seneliai dėl šios žemelės beveik dešimtmetį, gražiausius savo jaunystės metus vargo lageryje, Sibiro taigose ir grįžo į Lietuvą basi nuogi tik su vaikais ant rankų pirmai progai pasitaikius po Stalino mirties. O vėliau, būdami garbaus amžiaus senoliai, vyko ten vėl savo tėvelių kaulelių susirinkti, kad galėtų juos gimtinėje užkasti amžinajam poilsiui, kad jų sielos nesiblaškytų svetimam tremties krašte...
Myliu savo šalį, nes visų pirma gerbiu savo šeimos istoriją, stiprybę ir ryžtą. Didžiuojuosi jais, nes ne mano, o jų gyvenimai, patirtis ir darbai buvo iš tiesų reikšmingi istoriniu laikotarpiu ir yra įamžinti istorijos vadovėliuose.
lietuvaitė D.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą