evening despire

Labiausiai žudo beviltiškumo jausmas...kai nori padaryti, bet negali, kai reikia daryti, bet tai ne nuo tavęs priklauso ir tai ne tavo "kiemas"... 

Žmonės gyvena patogiai, nieko nedaro tol, kol tai neliečia jų "gardo", nors aplink gali būti didžiausia kiaulidė ir mėšlo krūvos, nebent tos kiaulės pradeda lysti į jų sklypo ribas ir mėšlas įkyriai dvokti... Man liūdna, kad gyvenu tokioj visuomenėj, esu pilna  neigiamų emocijų tiem žmonės, verdu tiesiog... uchhhh... atrodo galėčiau pakratyti tą siauro mąstymo protelį kad atsipeikėtų. Tokioj situacijoj net nesinori vynioti žodžių į vatą ir kalbėti abstrakčiai, norisi viską iškloti su pagražintais epitetais, kad nuskambėtų pakankamai riebiai, nes gal tai sujudins situaciją ir sukels šaršalą veikti. Ir kodėl taip nutinka, kad per vieną tyčinį piktavalį kenčia keletas nesusijusių asmenų. Ir nieko čia savo mintimis ar norais nepriversi daryti jei jis kaip asilas laikosi savo tvoros... Ir dar, negaliu ramiai klausyti, kai bandoma vaidinti gudresniu, šaunesniu, apsukresniu už kitus, ypač kai melo kojos tokios trumpos, kad kliūna už kiekvieno kampo ir tiesa lenda iš visų plyšių.

Nežinau kaip užmigsiu kai tiek emocijų verda. Dažnai kenčiu per savo ilgą liežuvį ir gailiuosi išsakiusi tiesą į akis,  bet matyt taip kartais reikia vardan teisingų pokyčių. Parašysiu piktą laišką. Tik palauksiu ryto, nes jis protingesnis už vakarą. Nors giliai viduje nujaučiu, kad tai nieko nepakeis...Tikras nevilties liūnas...

LABANAKT